|
Čia, Kernavėje, dar giliu sovietmečiu prasidėjo Romuvos judėjimo šventės... Čia iki šiol gyvena keistų ir mįslingų žmonių. Netikėtumai seka vienas po kito. Kernavės apylinkėse istorija, legendos ir magija susiraizgė tokiomis kombinacijomis, jog net praplikusiems moxlo vyrams sunkoka susigaudyti kur baigiasi viena ir prasideda kita. Tataigi, viena pagrindinių MJR 2004 temų ir bus - Kernavės paslaptys...
Seniausioji Lietuvos sostinė Kernavė pagrįstai tituluojama Baltų valstybingumo lopšiu. Miestelyje ir apylinkėse yra daugiau negu 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų, tarp jų - didžiausias Lietuvoje gynybinis 5 piliakalnių kompleksas, kurį sudaro Pilies, Lizdeikos, Aukuro, Mindaugo sosto piliakalniai ir kiek atokiau esantis Žvalgakalnis. Šalia piliakalnių, Pajautos slėnyje prie Neries, yra buvęs medinis viduramžių miestas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 m. Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikose kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269-1282) valda. XIII a. Kernavės tvirtovė ir miestas buvo vienas svarbiausių Lietuvos ekonominių ir politinių centrų. Kartais Kernavė vadinama Lietuvos Troja, kuri iki šiol taip ir nesulaukusi savo Homero. Žmonės šiose vietose apsigyveno daugiau nei prieš 10.000 metų. Pirmojo tūxtantmečio viduryje prasidėjus pirmiesiems priešų puldinėjimams, Kernavės gyventojai iš Pajautos slėnio kėlėsi gyventi į įtvirtintus piliakalnius. Pastarieji karo tixlams tarnavo iki pat XIV amžiaus. Perkėlus sostinę i Trakus, Kernavė tapo DLK dvaru ir ilgainiui jos politinė reikšmė sunyko. Legendinis miestas prisimintas tik XIX amžiuje romantikų. Kernavė dėl įvairių priežasčių neturėjo gerų sąlygų vystytis ir liko nedideliu, bet labai mielu ir paslaptingu miesteliu, kuriame kiekvienas apsilankymas palieka savitą pėdsaką... Miesto herbas - riteris, stovįs prie sugriuvusio miesto vartų su kardu ir skydu. Apačioje esantis užrašas - "Geriau netexiu gyvybės, kaip laisvės" - puikiai atitinka vietovės dvasią. Kernavė kadaise buvusi ir svarbiausias Lietuvos pagoniško kulto centras. Paslaptingųjų krivių laikus mena senųjų piliakalnių vardai - Aukuro ir Lizdeikos kalnai - bei čia pat buvusio Kriveikiškių vienkiemio pavadinimas. Padavimai sako, jog po krikščionybės įvedimo, kai Jogaila Vilniuje sugriovė centrinę Perkūno šventyklą, Krivių krivaitis Lizdeika pasitraukė į Kernavę ir šiose šventose vietose kurstė tikėjimo ugnį iki paskutiniųjų dienų. Pagoniška šventovė stovėjusi ant Aukuro kalno. Tyrinėtojų manymų, senųjų kulto vietų būta prie Pragarinės ir Spėros ežerų, taip pat gojuose Pajautos slėnyje. Sakralinį Kernavės išskirtinumą pažymi ir tai, jog būtent čia iškart po krikšto buvo pastatyta medinė katalikų bažnyčia - krikščionys nuosekliai laikėsi savo agresyvios taktikos ir pirmiausia bažnyčias statė svarbiausiose prigimtinės religijos vietose. Sakralinė Kernavės aura aiškiai juntama, todėl suprantama, kad ši vieta garsėja ir gausiais padavimais, glaudžiai susipynusiais su istorija. Pasak žymiojo "Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštijos metraščio", senąjį miestą įkūręs kunigaikštis Kernius, legendinio Palemono vaikaitis. Sakmės byloja apie didžius legendinio kunigaikščio žygius prieš kryžeivius, apdainuoja jo dukterį Pajautą. Kiti pasakojimai šnabžda apie gausius požemius, kuriais iš Kernavės esą galima nukakti į Trakus ir Vilnių. Apylinkių kloniais taip pat klajoja legendos apie Pragarinės ežero siaubūną ir Spėros kunigaikštį.
1989 m. didingam Kernavės gamtos ir istorijos paminklų komplexui saugoti ir tirti įkurtas Archeologijos ir istorijos rezervatas, užimantis 196 ha plotą. Čia kasmet vyxta galybę žmonių sutraukiantis Gyvosios Archeologijos festivalis. Kernavę garsino ir senas tradicijas menanti Rasų šventė, kuri pastaruoju metu, deja, vis labiau panašėja į masiškai girtas liau-liau-liau Jonines. Pačioje Kernavėje siūloma aplankyti nuolat augančią Archeologijos ir istorijos muziejaus expoziciją, netoliese įsikūręs ir bene vienintelis Lietuvoje "Armonikos" muziejus. Iki pernai metų rudens būta Paslapčių muziejaus, dabar teliko užkaltas namas... Kernavės klebonija didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu, kuris yra įtartinai švelnių ir plastiškų bruožų ;), bei "unikaliuoju" respublikos kontūrų baseinu (taigi sovietmečiu klerikalai pripažino LTSR sienas? :). Miestelyje rasite dvi parduotuves, telefoną, o atsipūsti ir atsigaivinti pasiūlys "Kerniaus baras", kurio interjerą puošia paties Kernavės įkūrėjo pasirašytas raštas, leidžiantis prekybą pilvo ir gerklės džiaugsmais. Kadaise ramus miestelis dabar gausiai lankomas turistų. 2004 metais Kernavė įtraukta į pasaulinį UNESCO globojamų paveldo objektų sąrašą, tad jau atidunda ir turizmo industrijos legionai iš užjūrių. Šiemet čia įkurtas turizmo informacijos centras. Būtinai aplankykite Kernavę, kol čia dar galite rasti baltišką dvasią, kol jos neišteriojo plėšrioji komercija..!
Kernavės apylinkėse gausu įspūdingų piliakalnių, alkakalnių, pilkapių ir mitologinių akmenų, ypač paneriais keliaujant link Vilniaus. Vykdami į Festivalį regioniniame Neries parke galite aplankyti Velniakampio, Bradeliškių, Buivydų, Karmazinų piliakalnius, kurie senovėje sudarė gynybinę Kernavės-Vilniaus sistemą. Viso šiuo metu parko teritorijoje aptikti 7 piliakalniai, 4 senovės gyvenvietės, 15 pilkapynų ar pavienių pilkapių, Ties Dūkštomis ošia bene didžiausias Lietuvos ąžuolynas. Jame išlikęs ir žymiausias akmuo su keturiais runų ženklais. Vieni šiam akmeniui suteikia mitologinę reikšmę, kiti teigia, jog tai senasis dvaro riboženklis. Žymių akmenų šiose žemėse yra ir daugiau - Trys broliai Gabijoluose, akmuo su žmogaus pėda Mitkiškėse, Velnio sostas Niuronyse, Gaidžio akmuo Neries krante ties Valiukiškiais ir kiti... Sakoma, kad žymus Karmazinų piliakalnis, esantis ties Dūkštos intaku į Nerį, išties yra alkakalnis, Viršupiu vadinamas. Senų žmonių pasakojimai mena čia buvus pagonių šventyklą, kurią dviem ratais juosė 18 ąžuolų. Taip pat kalbama apie įvairius vaidenimusis. 1999-aisiais Ramuvų sąjunga čia pasodino Vienybės Tūkstantmečio Ąžuolą. Netoliese stūxo įspūdingi Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai. Iš Vilniaus neprivažiavę Dūkštų bažnyčios 200 m ir pasukę kairėn nuo kalniuko, už kilometro rasite Karmazinų pilkapyną, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Čia 12 ha plote yra virš 130 pilkapių, kurių skersmuo nuo 6 iki 24 metrų, o aukštis apie 1 m. Karmazinų pilkapyne yra vieninteliai Lietuvoje rankomis supilti 3 pilkapiai, kurie atkurti atlikus archeologinius kasinėjimus. Pasakojama, jog dar prieš II-ąjį Pasaulinį karą tarp pilkapių buvęs senas ąžuolas ir akmeninis Perkūno stabas šalia. Dabar šioje vietoje kasmet dega Vėlinių laužai. Toliau, prie Rastinėnų, miško glūdumoje stūxantis Velniakampio piliakalnis yra mįslinga ir graži vieta, iki šiol atitinkanti savo pavadinimą... Beje, Neries regioniniame parke gyvena 14 iš 15 Lietuvoje žinomų šikšnosparnių rūšių. Išsamiai apie Neries parką: Algirdas Alekna - architektas, tyrinėtojas, menininkas, rašytojas ir baltiškosios savasties puoselėtojas. Kernavės gyventojams jis buvo visiškas keistuolis. Galime vadinti kriviu, vaidila, ar raganiumi - svarbu ne terminas ir ne titulas. Svarbu tai, kad Algirdas bendravo su žmonėmis ir dvasiomis kitu lygmeniu. Maloniai sutiko pasidalinti savo žiniomis Mėnuo Juodaragyje pernai, bet tuomet jautėsi blogai... 2003 m. rugsėjo 4 d. paskutinysis Kernavės raganius mirė. Šiam nepaprastam žmogui dedikuojamas šių metų festivalis. Prieš 30 metų jaunas architektas Algirdas Alekna pateko į autokatastrofą ir mėnesį išgulėjo komoje. Sakoma, kad gydytojai jį kone iš atskirų dalių atgal sulipdę. Po šio įvykio jis, liaudiškai sakant, pradėjo "kalbėti su dievais". Tai, pasirodė, pranašiška alegorija. Panašu, kad su dievais Algirdas išties šnekėjo ir juos pažino. Jis matavo energetinius Kernavės laukus, nustatinėjo ir braižė metafizines projekcijas, kaupė dvasinius patyrimus, statė piramides ir, joms "neveikiant", jas griovė, rinko nepaprastų galių turinčius daiktus, džiaugėsi radęs Dievo akmenį... Jis lipdė, kūrė, skaitė ir rašė, o galias pažįstantys žmonės traukė pas jį iš visos Lietuvos ir užsienio šalių. Rodė laišką iš Tibeto... Galbūt tai paskatino Paslapčių muziejaus atsiradimą, kurį A.Alekna įkurdino savo namie. Keistą expoziciją sudarė daugybė daiktų, iliustracijų ir užrašų, čia daiktus buvo galima liesti. Tačiau toli gražu ne kiekvienas galėjo į Paslapčių muziejų patekti - tam reikėjo paties Raganiaus leidimo ir, matyt, kažko susijusio su likimu. Tai, kad Mėnuo Juodaragis persikelia prie Kernavės, Algirdą maloniai sudomino. Prieš mirtį, ant savo namo durų jis pakabino MJR plakatą, ant kurio užrašė - "Pradžių pradžia"... Mįslingasis žiniuonis teigė, kad "Kernavė žino daugiau nei Tibetas. Jos valdovai vieninteliai išsaugojo Atlantidos ženklą. Iš čia galime sužinoti labai daug, nukeliauti labai toli", pridurdamas - "žinoma, jei būsime kantrūs..." Jis pažino ką sako kylantis aukuro dūmas, nušvitęs saulės spindulys ar į namą įskridusios širšės zyzimas. Jis žinojo, kad maginis vietos vardas yra Ker-Nava... Tūxtantmečiai jo tyrimuose ir minties kelionėse buvo nedidelis matas. A.Alekna pastebėjo ir 1995 m. archeologų radinio ypatumą - XIII amžiaus senkapyje trylikoje kapaviečių rasti 13-os moterų skeletai, jos buvo pasipuošusios 27-iais žiedais. Tą vietą Algirdas vadino Raganų kapinėmis. Raganius kalbėjo nenuspėjamai ir dažnai labai keistai. Bet jo žodžiuose glūdėjo švytinčios prasmės, kurios galbūt paaiškės praėjus reikiamam laikui. Nenuostabu, kad miestelio gyventojai keistuolį laikė bepročiu ir kone nekreipė dėmesio. Raganius dėl to nesijaudino - proto netekusiais juk savo laiku laikyti ir Čiurlionis, Vydūnas, daugelis kitų iškilių asmenybių. Norisi tikėti, kad gausūs Algirdo Aleknos minties kūriniai ir tyrinėjimai bus išsaugoti ir paskelbti. Bus džiugu, jei MJR vyxmas prie to bent trupiniu prisidės. - - -
|
::::::::
KERNAVA ::::::::
