Poetinė kelionė po nepažintus emocinius kraštovaizdžius :: Pokalbis su grupės vokalistu ir vienu iš įkūrėjų Simon Huw Jones

And Also The Trees – tai išgryninti, rafinuoti Vusteršyro ir laukinių Vidurio Anglijos platumų, archainių akmeninių miestų atgarsiai, užkoduoti gracinguose post-punk/coldwave bangose, kupinose neoklasikiniam skambesiui būdingos dermės bei romantizmo ar eklektiškų ekskursų į blues/folk/americana vandenis. Viskas prasidėjo senoje vaizdingo Inkberou kaimelio fermoje su vaizdu į lygumą, kurioje kadais stovėjo kaimas, vėliau nušluotas maro epidemijos. Būtent tokioje aplinkoje du broliai Justin Jones ir Simon Huw Jones vystė bei tobulino savo viziją, išsikristalizavusią AATT pavidalu.

Grupė, savo diskografijoje turinti virš 10 pilno metražo albumų, per 35 gyvavimo metus sukūrė atskirą poetinį mikrokosmosą, unikalų pasaulį, kupiną keistų siurrealių erdvių, miestų, fiktyvių ar realių personažų, dramatiškų įvykių bei, žinoma, asmeninių emocinių išgyvenimų, santykio su aplinka, stipraus jausmingumo. AATT muzika – tarsi poetinis naratyvas, gidas, vedžiojantis klausytoją nepramintais kraštovaizdžiais, pakrantėmis, akmeniniais gatvių grindiniais, pasakojantis vis naujas paslaptingas istorijas.

Prieš pirmąjį grupės pasirodymą Lietuvoje, sapniškojo Mėnuo Juodaragio scenoje, plačiau apie unikalų grupės pasaulį, atsiradimo istoriją bei raidą kalba grupės vokalistas ir vienas įkūrėjų Simon Huw Jones.

 

Esate kilę iš mažo Anglijos kaimelio su turtinga priešistore. Kaip jus įtakojo jūsų gyvenamoji aplinka? Ar gimtieji kraštovaizdžiai turėjo reikšmės jūsų garso formavimuisi? Koks jūsų dabartinis santykis su vietomis, kuriose gimėte/gyvenote/augote?

Mus supanti aplinka formuoja mus kaip asmenybes ir tai, ką mes produkuojam – meną, literatūrą, muziką. Tai savaime suprantama, bet tuomet kai pradėjome groti apie tai nesusimąsčiau. Ko gero, pirmas kartas, kada apie tai sąmoningai pagalvojau, įvyko beklausant Justino sukurtų gitarinių eskizų mūsų antram albumui Virus Meadow.

Užaugome senoje fermoje. Mes su Justinu gyvenome viršutiniame aukšte, o kambario langai žvelgė į plačią lygumą. Ta lyguma turėjo istoriją – viduramžiais ten stovėjo kaimas, kuris buvo apleistas ir be pėdsako sunyko buboninio maro epidemijos metu. Tad atrodė visai natūralu rašyti apie šį kraštovaizdį ir jo istoriją. Viskas vyko organiškai, per daug negalvojant.

Nemaža dalis kitų to laikmečio grupių, su kuriomis esame siejami, buvo kilę iš urbanistinės aplinkos, kas atrodė tarsi pranašumas. Bet mes nusprendėme, kad savo muzika perteiksime, kas mes esame ir iš kur mes kilę. Tai padarė mus įdomesniais.

Mus taip pat labai įkvepia turavimas ir kelionės po skirtingas šalis, tai padeda mums „išeiti iš ribų“ savo kūrybiniame kelyje.

AATT kūryboje vienu metu įvyko lengvas nuokrypis nuo rafinuoto romantiško post punk įamericana lankas. Kaip tai nutiko? Kokios buvo to priežastys? Ar bandėte pateikti šį skambesį per britišką prizmę?

Tuo metu jau buvome išleidę šešis albumus ir bijojome stagnacijos, apsiribojimo savo standartiniu įvaizdžiu. Toks ekskursas į kitą laikmetį, kitą kultūrą buvo didelis įššūkis, kurio norėjome. Tai buvo mums labai reikšmingas momentas (kaip ir kai kuriems mūsų jautriems fanams, kurie to neapkentė). Bet šis pokytis buvo subtilus, juk staiga netapome rockabilly grupe. Radikaliausias pokytis buvo gitaros skambesyje, nes Justinas nustojo groti savo unikaliu tipiniu stiliumi ir pradėjo naudoti kitas tekstūras, nuotaikas. Na, ir žinoma, pasikeitė mano tekstai.

Jūs visada išlikote visos muzikos industrijos ir mainstream kultūros nuošalyje. Koks jūsų požiūris į tai? Ar tai darote intencionaliai ar organiškai? Ar sunku išsilaikyti tokioje pozicijoje?

Tai – labiau organiškas procesas, nors mes visuomet stengėmės išsaugoti savo kūrybinę nepriklausomybę ir laisvę. Nedalyvavome muzikinės industrijos žaidimuose su visomis jų strategijomis bei kontaktų paieškomis, bet tai nebuvo kažkoks sąmoningas pasirinkimas. Tai tiesiog įvyko natūraliai, prie to prisidėjo ir faktas, kad niekuomet nesivaikėme jokių muzikinių madų. Tad muzikinės karjeros darymas dažnai būdavo sunki ar net neįmanoma užduotis. Bet mums tai ne problema. Manau, šie papildomi įššūkiai prisidėjo prie mūsų skambesio formavimo.

Gamta vaidina didelį vaidmenį jūsų muzikoje. Jūra, pievos, šaltiniai, medžiai – pastovūs pasikartojantys motyvai jūsų kūryboje. Kokią reikšmę jums turi gamta ir kokį vaidmenį ji vaidina jūsų muzikoje ir tekstuose? Ar tai tiesiog fonas dramatiškiems įvykiams ar pagrindinė jūsų kūrybos esencija? Kaip tai siejasi su jūsų pavadinimu?

Kalbant apie lyriką , tai reiktų grįžti prie pirmo klausimo apie kraštovaizdį, įtakojantį mūsų muziką ir tekstus. Per pirmus dešimt AATT gyvavimo metų aš pastoviai žiūrėdavau per minėtą kambario langą ir stebėdavau, kaip kinta kraštovaizdis, priklausomai nuo skirtingo paros meto ar metų laiko. Taip pat praleisdavau daug laiko dirbdamas laukuose , ūkininkaudavau, net užsiiminėdavau archeologija, o galvoje visuomet skambėdavo muzika. Vėliau pradėjau itin domėtis žmogaus santykiu su gamta ir gamtos santykiu su mumis.

And Also The Trees pavadinimas gimė atsitiktinai. Taip vadinosi viena daina, kurią parašėme būdami vaikai, kai mokėmės groti. Grupei evoliucionuojant, pavadinimas pradėjo gana taikliai atspindėti esmę.

Jūsų muzika yra visiškai priešinga greitai ir triukšmingai nūdienos aplinkai. Kaip jums pavyksta nuo viso to izoliuotis ir išgryninti skambesį? Ar tai sunku? Kur semiatės įkvėpimo? Ar jus labiau inspiruoja vidinis fantazijų ar kasdienis realus pasaulis?

Žvelgiant iš dainininko ir dainų autoriaus perspektyvos, tai nėra labai sudėtinga. Muzika visuomet yra pirmoje vietoje ir ji mane nukelia kažkur kitur. Nelaikau to fantazijų pasauliu. Apskritai, nemėgstu terminofantasy. Nors man ir patinka kai kurie šio žanro klasikų kūriniai, tačiau tai neturi nieko bendra su mano tekstais. Dažniausiai rašau apie „paprastų“ (bent jau mano akimis) žmonių realias gyvenimo akimirkas, apie žmones, kurie nėra fantastiniai ar išgalvoti, kurie gyveno/a realiame pasaulyje. Tiesa, dažnai tai gali atrodyti tarsi sapnas ar svajonė, turint galvoje, kad laikas yra nepastovus, juda pirmyn ir atgal.

Garso prasme, jau karjeros pradžioje supratome, kad mūsų muzika niekada neis koja kojon su naujomis technologijomis. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet tokių būdu išlaikome organišką, natūralų skambesį.

Jūsų tekstuose „gyvena“ daug įdomių ir ryškių personažų (accordion girl, Count Jeffrey ir t.t). Ką jie simbolizuoja? Ar tai realūs personažai? Ar jus įkvepia literatūra? Jei taip, kokia?

Priklauso nuo personažo. Kartais jie alegoriniai, kartais sukurti pagal skirtingus žmones, kuriuos sutikau, mačiau, apie kuriuos skaičiau, kartais jie tiesiog egzistuoja muzikoje ir aš net nežinau, iš kur jie ir kas jie.

O literatūra mane įkvepia. Tai – gyvybiškai svarbus įkvėpimo šaltinis. Neturiu konkretaus mėgstamiausio periodo ar stiliaus, man svarbių rašytojų yra tiek klasikų, tiek modernistų tarpe.

Kokią vietą jūsų diskografijoje užima paskutinis albumas Hunter not the Hunted? Ar tai jūsų prieš tai buvusių albumų reziumė ar nauja pradžia? Ne per seniausiai išleidote akustinį albumą When the Rains Come. Ar tai posūkis jūsų karjeroje? Koks bus kitas žingsnis?

Didžiausias posūkis grupės istorijoje buvo 2003-ųjų metų albumas Further from the Truth. Mūsų gyvenimuose daug kas pakito ties tūkstantmečio riba, po tų penkių metų, kuomet neišleidome nė vieno albumo ir išsikėlėme iš mūsų namų Vusteršyre. Tad Further from the Truth buvo tarsi grįžimas prie šaknų ir nauja kūrybinė pradžia.

Hunter not the Hunted yra tos evoliucijos dalis. Akustinis albumas taip pat buvo svarbus posūkis, nes jo dėka tarsi iš naujo atradome save muzikine prasme, supratome, kad galime skirtingai adaptuoti savo kūrinius. Jis taip pat dar kartą įrodė tiesą, kad dažniausiai mažiau yra daugiau.

Jūsų garsas turi daug vizualinės galios, poetinių aliuzijų, nuorodų. Kokios kitos meno formos jus įkvepia be muzikos? Užsiimi fotografija. Koks tavo santykis su šia veikla?

Didžioji dalis menininkų semiasi įkvėpimo, iš kur tik gali, ir mes nesame išimtis. Kinas stipriai veikia mūsų kūrybą, kaip ir dailė, skulptūra, fotografija . Tačiau mano paties fotografijos darbai gimsta atvirkščiai – įkvėpti mūsų muzikos.

Ar sunku perteikti emocijas gyvai scenoje?

Čia nėra jokios konkrečios technikos. Tiesiog grojame savo dainas ir muzika mus veda pirmyn. Ar sunku? Ne. Man kartais būna sunku nustygti vietoje, per daug „neišsinešti“. Tačiau visko išmokstama su patirtimi ir mes vis dar mokomės.

Kokia buvo įspūdingiausia vieta, kurioje teko groti? Ar yra vietų, kuriose svajojate pagroti? Kokia yra tinkamiausia aplinka jūsų garsui skleistis?

Grojome įvairiausiose vietose. Man patinka šis AATT aspektas – puikiai jaučiamės tiek didelėje, tiek mažoje scenoje, mūsų muzika prie to prisiderina. Kiekvienas pasirodymas – unikali ir skirtinga patirtis, tad visąlaik būna labai įdomu. Grojome daugybėje skirtingų šalių. Labai norėčiau pagroti Japonijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Žinoma, labai laukiame koncerto Lietuvoje.

Kokia buvo tavo gražiausia garsinė patirtis?

Sunku išskirti vieną. Tačiau viena įspūdingiausių patirčių turbūt buvo dar 1971-aisiais, kuomet būdamas vaikas pirmą kartą Villa Park stadiono (mano mėgstamiausios futbolo komandos Aston Villa namai) Holte tribūnoje girdėjau sirgalius skanduojant Villa ir riaumojant, kai komanda įmušė įvartį. Tačiau nežinau, ar šį garsą galima pavadinti gražiu. Dar vieversiai, giedantys pajūrio laukuose Pietų Velse…? Venecija? Na ir visa muzika–nuo ko ir bepradėti?

Grupės nuotraukos autorius – Richard Dumas.

Kalbino Paulius Ilius

Publikuota suru.lt >>> www.suru.lt/interviu-su-and-also-the-trees