Povilas (Vilkduja, Oorchach) kalba su Ô Paradis siela Demian Recio

Po nepilnos savaitės Skinderiškio parko žalumoje po 8 metų savo pasirodymą vėl surengs katalonai Ô Paradis, viduržemio jūros romantikai. Šiųjų garsų žarstymą bus galima pamatyti Nemigos scenoje šeštadienio vidurnaktį, tačiau prieš tai – kažkiek teorijos interviu formoje.

 

PoPo: Sveikas, kokie vėjai šiuo metu pučia Ô Paradis horizontuose? Ar tie patys, kurie plaikstė vėliavas pirmųjų Tavo albumų viršeliuose? Kaip tau šiuo metu atrodo Ô Paradis, kaip muzikinio projekto, nueitas kelias ?

Demian: Ô Paradis man neatrodo esantis muzikiniu projektu, kuris būtų ribojamas priklausomybės nuo publikos – neparduodu tiek, kad dėl šito turėčiau jaudintis:-) Nuolat, kiekvieną akimirką bandau sukurti tokį įrašą, kokį man patiktų atrasti youtube arba kokioje nors nedidelėje geresnių įrašų parduotuvėje. Mano jautrumas šiandien turbūt yra toks pats kaip ir vakar, tačiau charakteris – pasikeitęs ir paskutiniuose įrašuose tai įtakojo tokius nuklydimus, kokių ankstesniuose nebuvo. Daug žmonių domisi tik pirmaisiais darbais, bet jų nekaltinu, – šie kompaktai siekė to, ko, turbūt, nerastume naujuosiuose. Nuoširdžiai kalbant, aš save atpažįstu visuose žodžiuose ir visose dainose – tiek jaunystės, tiek dabartiniuose.

Kelias ir kelionės sąvoka. Man kilo mintis, jog kelionė, judėjimas erdve yra potyris, labai artimas muzikiniam. Jei jau prakalbome apie judėjimą erdvėje, galima užsiminti ir apie santykį su ja. Lenkiu link to, jog, kaip man atrodo, Ô Paradis vaizdiniame apipavidalinime toji psichogeografija turi nemažai įtakos – nuo jau minėto „Reinos“ tolių iki kol kas paskutinio pasirodžiusio „Los Olvidados“ gatvės melancholijos. Juk tavo muzika taip tinkama lėtai vaikščioti po vienišas gatves, bandant pagauti tą neapibūdinamą būties erdvėje jausmą. Ką manai ?

Nemanau, kad galėčiau tiksliai atsakyti į tavo klausimą :-). Taip, Ô Paradis viduje psichogeografija egzistuoja, nes šios dainos yra istorijos, priklausančios kitoms istorijoms; ratai kitų ratų viduje; vietos, kurias mintys perbėga, nors žingsniuojama visai kitais peizažais. Pats judėjimas juk yra ėjimas – jo pradžia, kritimas, kėlimąsis, tolesnis ėjimas, mokymasis ir atsisakymas mirti arba meilė gyvenimui. Sekantis pasakojimą turi jį išplėtoti, augti kartu su įtampa bei trumpu atokvėpiu, kurti kulminaciją ir pabaigą. Taip veikia knygos ir dainos. Žinoma, galima visa tai laužyti, tačiau privalai būti labai pasikaustęs, nes muzika ir gyvenimas nėra tai, ką išradome, o tai, ką atradome.

Ô Paradis, kaip projektas, yra išties produktyvus – bemaž kiekvienais metais dienos šviesą išvysta po vieną ar kelis įrašus. Atvirumo vardan turiu pasakyti, jog vienu metu atrodė, jog, nespėjus „nusėsti“ vienam įrašui, jį paveja sekantis (pavyzdžiui, 2011-ais jų buvo išleista, berods, 4, – įskaitant kolaboracijas). Kaip išvengi kūrybinių pauzių?

Komercine prasme tai padarė žalos mano įvaizdžiui. Vis dėlto manau, kad niekada nekūriau dėl siekio patraukti tuos pačius žmones. Jaučiu poreikį nuolat įrašinėti, mane tai domina, atitraukia nuo pasaulio, kuriuo pasibjauriu, tai man atveria naujus vartus ir dangsto naujas paslaptis. Tačiau suprantu, kad Ô Paradis gali pasimesti mano nerimo liūne, būtent todėl stengiuosi praleisti tam tikrą laiką pagelbėdamas įrašinėti kitoms grupėms ir bendradarbiaudamas. Ateityje Ô Paradis darbai nevys vienas kito dėl dviejų priežasčių: pirma, vis dar nesijaučiu įrašęs tokio albumo, kuris mane tenkintų ir manau, kad tai mane kuriam laikui sulaikys; antra, imu pažinti ramybę ir tai lemia, kad nebejaučiu to visa užvaldančio noro formuluoti klausimus ištisą dieną.

Kolaboracijos – ne vieną jų esi sukūręs kartu su Novy Svet. Grupe, kuri kažkada man padarė didelį įspūdį. Atrodo logiška, jog radote bendrą kalbą, nes abiejų kūryba įsišaknijusi į panašias erdves. Asmeniškai man jūsų kolaboracijos “Entre Siempre Y Jamás Suben Las Mareas, Duermen Las Ciudades” bei “Destello De Estrellas En La Frente” yra vieni stipriausių albumų abiejų projektų diskografijoje (nenuvertinant kitų!). Tai apima 2003-2005 metų laikotarpį. Koks tai buvo laikas? Atrodo, kad jis turėjo būti išties ypatingas, nes tariuosi tai girdįs šiuose albumuose. Kiek tai, jog Novy Svet daugumoje savo įrašų dainuoja ispaniškai, įtakojo jūsų bendrumą? Kaip atradote vienas kitą?

Aš, kaip ir tu, įsimylėjau Novy Svet muziką ir kai ėmėme įrašinėti drauge vienintelis dalykas, kurio troškau, buvo tai, kad mano indėlis Jürgeną darytų laimingu. Atsimenu tuos metus su nostalgija, tačiau ir su džiaugsmu. Iš pradžių, bendradarbiaudamas su jais, muzikine prasme gavau labai daug – nes, būkim sąžiningi, jie turėjo daug gerbėjų, o aš – labai mažai. Kitaip tariant, dalis jų klausytojų susidomėjo mano muzika dėl Novy Svet, bet bėgant metams tai lėmė tam tikrą išankstinį nusistatymą mano atžvilgiu. Nepaisant visko, šios patirties neiškeisčiau į nieką. Anksčiau klausydavausi Novy Svet muzikos pakerėtas, šiandien jų darbų nebeklausau, tačiau realistiškiau vertinu patį menininką, asmenybę, Jürgeną, nors per atstumą ir tylomis. Kalbos faktorius neturėjo reikšmės.

Dainuoji ispaniškai/kataloniškai. Nors ši kalba paplitusi nemažai, tačiau anglų visgi išlieka populiariausia (kas nėra joks rodiklis). Iš to vedu mintį, jog nemažai žmonių klauso tavo muzikos, nesuprasdami, apie ką dainuoji. Ką manai apie tai? Ar čia veikia įvaizdžiai bei poetizuoti ispanų/katalonų kalbos stereotipai? Kaip bebūtų, ispaniškai dainuojančios grupės klausys daugiau žmonių, negu dainuojančios pvz. … na, estiškai. Kodėl?

Nežinau, kokiu būdu mano žodžiai pasiekia žmones, nesuprantančius mano kalbos, tačiau aš visada klausiausi daug muzikos, atliekamos kalbomis, kurių nemoku arba moku prastai, ir tai niekada nebuvo kliūtis ja mėgautis. Man patinka gilintis į dominančius muzikinius projektus ir jei nemoku kalbos, kuria dainuojama, bandau iššifruoti, apie ką yra jų tekstai. Ko gero, tai sudaro dalį populiarių dainų kūrybinio proceso. Bet kuriuo atveju, manau, kad kūrėjas žino, kada dirba su geru tekstu, ir tai lemia, jog dainuojama užtikrintai. Be to, jaučiant žodžių savumą, galima juos sąžiningai interpretuoti. Tuomet klausytojai, nepaisant to, kad nesupranta teksto, tampa empatiški, klausydami nukreipto į juos balso.
Taip, manau, kad tai, kas skamba egzotiškai gali būti jaukas ir geras masalas. Nesuprantu grupių, kurios tik dėl noro pasiekti daugiau klausytojų, dainuoja kalbomis, kurių gerai nemoka. Man tai atrodo tai klaidinga, visuomet geriau save išreiški savo paties kalba.

Pastebėjau jog klausant Ô Paradis, gana dažnai nuskamba žodis „palabras“. Savotiškas paradoksas – žodis, reiškiantis žodžius. Tau svarbu pabrėžti žodžių svarbą tose jausminėse/pasaulio situacijose, apie kurias dainuoji?

Žodžiai yra gerų ir blogų istorijų varomoji jėga. Žinoma, vien tik žodžiais negalėtum paaiškinti to, kas yra anapus intelekto, to, kame antrandama magija. O pati magija yra menininko, kuris dažnai savo darbą apgaubia paslaptimi tam, kad jis būtų teisingai suprastas, tos vietos paieškos. Tik vaikai, bepročiai ir tie, kurie sapnuoja, žino šią vietą.
Daugybė menininkų stokoja diskurso ir lieja neiššifruojamus žodžius, kurie neblogai skamba ir pridengia jų trūkumus. Man atrodo, kad jei mėginame paaiškinti kažką, kas iš tiesų kunkuliuoja sieloje, visuomet tai bandysime atlikti paprasčiausiu būdu – kad mūsų besiklausantis asmuo galėtų suprasti, kas jam sakoma. Kai kurie žmonės sako, kad Ô Paradis tekstai yra labai painūs ir siurrealistiški, aš jiems tvirtinčiau, kad yra visiškai priešingai: bandau išlikti aiškus ties sudėtingomis sąvokomis, tik paaiškinti tai, kas yra už raudonos gyvenimo uždangos, nėra lengva.
Žodis yra tik pradžia, nes visuomet reikia nuo ko nors pradėti, kuomet ieškome pamesto rakto.

Be abejo, turiu apie tai paklausti – Ô Paradis ir Lietuva. Kaip atsimeni 2006 metų (prieš 8 metus) koncertą Kunigunda Lunaria festivalio metu Vilniuje? Kokias asociacijas tau kelia Lietuva (man iš tikro įdomu)? Ar įsivaizduoji, kokioje vietoje teks groti šiais metais MJR? Na, apie tai, ką ir ko tikėtis koncerto metu, pasiteirausiu paskutiniame klausime :)

Kai pirmą kartą grojome Lietuvoje, tai buvo labiausiai pakrikęs ir pats linksmiausias koncertas, kuriame man teko groti. Viskas, kas nutiko, man atrodė nepaprasta. Kol grojome, viena mergina publikos priekyje ėmė bėgti link mūsų ir galiausiai parkrito ant grindų; kažkoks jaunuolis iš pirmos eilės užlipo ant scenos ir mus privertė išgerti didelį bokalą alaus viduryje dainos; kita mergina mus nupiešė anglimi ir parodė savo piešinį pasirodymo pabaigoje; dalyvavome vakarėlyje, kuriame nelabai supratome savo vaidmens, o pasukus link nakvynės vietos, taksistas išplėstomis akimis, mums rėkė, klausdamas, ar nenorime, kad jis mus nuvežtų į “ypatingą” vietą už miesto.
Man patinka miesto chaosas, gerai jaučiuosi nenuspėjamumo galimybės akivaizdoje, tačiau imu mėgautis bukoliškų peizažų ramybe. Įsivaizduoju, kad šįkart viskas bus stipriai kitaip, tačiau ne prasčiau, gal kiek ramiau. Iš tiesų nė nenumanau, kas gali nutikti.

Tavo muzikoje galima aptikti semplų iš kino filmų. Ne per dažniausiai, tačiau… Nors Ô Paradis muzikos nepavadinčiau ypač kinematografiška (ši man daugiau primena „stabtelti priverčiančius atsitikimus“), tačiau, manyčiau, jog kinematografija taipogi įtakoja tavo kūrybą. Todėl gal paprasčiausiai, prašau, pasidalink savo mintimis apie kiną apskritai.

Man labai patinka kinas, stengiuosi ten nueiti kartą per savaitę, nors taip dažnai lankantis ne visada randi įdomių pasiūlymų. Manau, kad kinematografinė kalba yra labai sudėtinga. Ko gero, ji suteikia daug galimybių, tačiau nėra lengva tobulai valdyti visas galimybes, kurias filmas siūlo istorijos pasakojimui. Neseniai vienoje knygoje skaičiau apie kalbą, kuria bylojo nejudrūs objektai kine, apie jų reikšmę: jie veikė kaip scenografija, bet kaip istorijos dalis. Nostalgiškai nulyti langai, arbatinukai, švilpiantys lyg viltį praradusios moters nervai. Kinas yra nuostabus, bet gali būti, kad muzika, rodydama mažiau, įkvepia labiau.

Nuo kino lengvai nučiuožiame link videoklipų. Gal nesupyksi, tačiau drįsiu paklausti – kodėl praktiškai visi tavo klipai yra tokie „buitiniai“? Suprantu, jausmo atveju forma lieka antraeilė, tačiau man atrodo, jog tai darai intencionaliai. Kodėl, ką tuo nori pasakyti?

Jei tik aš “už kadro” turėčiau tam tikrą infrastruktūrą, nesigėdyčiau jos parodyti, lygiai kaip nesigėdiju parodyti, kad Ô Paradis projekte esu vienas. Man patinka autentika kūryboje. Man patinka vaizduoti daiktus tokius, kokie jie yra, man nereikia dar pridėti mįslių, nes jų ir taip pilna. Šiuo metu mėgaujuosi, kurdamas namudinius video, ir nesitikiu, kad žmonės juos laikys meno kūriniais, tikrai ne. Tik tikiuosi supratimo, jog paslaptis niekuomet nedingsta, ji išlieka net paaiškinus triuką; dar daugiau – nuogos realybės rodymas man atrodo lyg trumpas atsakymas į daug gilesnį klausimą, tikslesnis negu tai, ką gali įteigti didelio biudžeto video. Be to, neįsivaizduoju savęs apsupto žmonių, kurie dirba tam, kad suteiktų vaizdą tokiam intymiam ir asmeniškam dalykui, koks man yra Ô Paradis.
Tavo klausimas visai nežeidžia, visai priešingai, man suteiki galimybę paaiškinti, ačiū.

Ar Ô Paradis – tai rojus?

Ne. Manau, kad tai yra gluminantis klausimas – vienas iš tų, kuomet kilsteli antakius :-) Bandyti į tai atsakyti reiškia eiti per gyvenimą ir intuicija man kužda, kad atsakymas tvyro pačiame klausime.
Rojus ir pragaras, kaip ir mes, yra begaliniai. Tik mūsų apsisprendimas lemia, ar ilsėsimės viename, ar degsime kitame. Bet kuriuo atveju, grupių pavadinimai yra tik būdas pakrikštyti savo darbą. Taip, jie šį tą pasako apie autorių, tačiau yra ne tokie svarbūs kaip patys darbai, kuriuos jais mėginama apibūdinti.

Pakalbame apie visą tą industrial/experimental „stuffą“ undergrounde. Tikrai nenoriu taikyti Ô Paradis muzikai kokių nors apibrėžimų, kadangi nė vienas jų nebūtų tikslingas. Bet vis dėlto turėjai pradėti nuo kažkokios „įprastesnės“ muzikos, tada atrasti „kitokią“ o vėliau – susikurti savo asmeninį kontekstą. Koks buvo tavo kelias? Šiuo metu susidaro įspūdis, jog šie standartiniai stiliai yra sustabarėję, užsidarę savo subkultūros rėmuose. Jų laikytis praktiškai reiškia neigti savo asmeninį požiūrį į muziką, kadangi šis nereikalauja jokių specialių apibrėžimų. Tačiau, kaip manyčiau, O Paradis yra klausomas nemažo kiekio „industrial“ subkultūros žmonių. Ar visgi klystu?J Ar sutiktum, jog tas bravūriškas „pop“ elementas tavo muzikoje patinka netgi to nenorintiems atvirai pripažinti? Juk galima sau teisintis, kad „čia – grupė susijusi su „industrial“ todėl tas „pop“ yra „kitoks pop“. Ką manai?

Aš kuriu pop dainas. Kai buvau mažas, maždaug aštuonerių metų, klausiausi Bobo Dylano ir Neilo Youngo. Tai, matyt, dėl mano tėvų ir kitų, dar įtakingesnių hipių :-). Vėliau perėjau prie punk, kas mane nuvedė link glam (ashes to ashes, funk to funky). Dar vėliau, būdamas paauglys, susižavėjau tam tikromis gotų grupėmis, tokiomis kaip Bauhaus, Virgin Prunes ar Christian Death, o tai, savo ruožtu, mane atvedė prie industrial ir minimalistiškesnės elektronikos. Šiandien man atrodo, kad visos šios etiketės yra šūdas, skirtas kompaktų pardavimams. Nėra gerų stilių, yra tik nuostabūs ir patys blogiausi projektai. Mums visiems labai patinka atsitraukti nuo to, kas skamba kaimyno namuose, tačiau bėgant metais, pradedame vadovautis tik vienu dėsniu – klausytis to, ko mums patinka klausytis. Paskutiniu metu klausausi Thomas Nöla, Mushroom’s Patience, Val Denham, Naevus, Excepter, Sun Araw, kai ko iš klasikos, daug britiško popso ir juodaodžių muzikos, kas būtų visai priešinga industrinei ir maršų muzikai, kuri nokautuoja; juodaodžiai moka kurti groove’ą su swingu – ir tai atrodo lyg elegantiškos moters su aukštakulniais eisena :-)

Ô Paradis albumai yra išleisti CD bei vinilų formatu. Ką manai apie laikmenas? Ar tau yra svarbu jos rūšis? Pvz. dabartinis kasečių atgimimas. O download vs. tikra laikmena? Jei kas nors pasiūlytų „išleisti“ Ô Paradis albumą failo formatu, kaip tai vertintum? Teisingumo dėlei turiu pasakyti, jog aš esu fizinės laikmenos šalininkas. Elektroninis formatas turi platesnės sklaidos galimybę, tačiau idėja išgeneruoti iki apčiuopiamo daikto man atrodo yra esant didesne alchemija.

Kasetės atgimimo nesuprantu. Smagu atkurti praeities dalykus, bet konkrečiai šito nesuprantu, gali būti kad man tai jau kažkas per daug šiuolaikiška. Nenaudoju ir mp3 formato, kuris visada skamba blogiau nei bet kuris kitas. Nesu ir dowloadinimo internetu šalininkas. Taip pat nesu ištikimas vinilui, nes pagal tai, kas šiuo metu mano kišenėse, jie tiesiog per brangūs. Be to, mano patefonas sugedęs ir tai sąlygoja, kad dabar daugiausia muzikos klausausi mašinoje. Perku CD, kurie, gerai saugomi, gali išsilaikyti amžinybę ir, puta madre, kaip skamba­.
Įrašinėdamas savo kūrinius, išskyrus tam tikras malonias išimtis, mielai patikiu savo darbus Disques de Lapin, nes tai man atrodo ideali leidykla ir aš jaučiuosi laimingas bei ramus, leisdamas apipavidalinti savo kūrinius pagal Thomas Nöla kriterijus.

Na, ir paskutinis klausimas. Kaip ir žadėjau, klausiu, ko žiūrovas tikėtis Ô Paradis pasirodymo metu? Ar nesitikėti nieko? Dar gali pasakyti, ką tik nori, linkėjimus katėms arba papasakoti apie migdolus.

Jūsų festivalyje bandysime pasiūlyti kuo įmanoma geresnį repertuarą. Taigi tai, ko gali laukti publika, yra trys veikėjai, nesiekiantys nieko daugiau, kaip tik gerai praleisti laiką su klausytojais. Norėčiau pridurti, jog jaučiuosi pamalonintas tiek galimybės grįžti groti į Lietuvą, tiek dėl šito interviu, į kurio klausimus man buvo labai įdomu atsakyti. Bučiuoju.

OParadis_1

Klausimai bei atsakymai buvo mielaširdingai išversti iš/į ispanų kalbos žmogaus, beveilyjusio pasivadinti Siberiana.

Publikuota Siggnal: http://siggnal.blogspot.com/2014/08/priesjuodaraginis-interviu-su-o-paradis.html (kartu su versija ispanų k.)