Dangus.net
Gimtoji
English
MJR 2011
MJR 2011
MJR 2011
MJR 2011
MJR 2011
MJR 2011
MJR facebook MJR myspace MJR youtube MJR twitter
MJR forumas
MJR 2011
MJR festivalis MJR 2011 MJR XIV MJR MJR programa MJR vietovė MJR atvykimas MJR bilietai MJR parama MJR media MJR org. MJR MJR

MJR 2011


:::: SUTARTINIŲ TAKU ::::


leftApsukęs metų ratą XIV-asis Mėnuo Juodaragis vėl kviečia susitikti, susirinkti, sutarti ir šįkart kvietimas skamba mąsliu sutartinių ritmu ir besipinančiomis melodijomis. Lietuviškoms sutartinėms – unikaliam gyvam mūsų kultūros palikimui – skirta pagrindinė šių metų festivalio tema, į kurią nuosekliai atvedė keli susipynę keliai. Pirmasis – paties Mėnesio Juodaragio, kuriame, keistos šiuolaikinės kūrybos draugijoje, sutartinės skamba nuo pat pirmųjų sambūrių. Džiugia žinia tapo ir pasaulinis sutartinių vertės pripažinimas – pernai UNESCO įtraukė sutartines į reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą . Tačiau ką mes iš tiesų žinome apie sutartinėse susipynusius praeities ir ateities lobynus, ir ką galime sužinoti patys nepatyrę užvaldančios jų galios? Tai nušviesdamas šiemet Mėnuo Juodaragis tekės sutartinių taku.

Seniausios melodijos

Jei pažvelgtume į muzikos kultūrą archeologo žvilgsniu, sutartines atrastume seniausiųjų melodijų sluoksnyje. Tai archaiškos daugiabalsės dainos, kurias atliekant – kiek giedotojų begiedotų – vienu metu skamba dvi susipinančios melodijos ir skirtingi žodžiai. Skiriamos trys pagrindinės sutartinių grupės: dvejinės, trejinės ir keturinės. Aliekant dvejines vienu metu lygiagrečiai skamba dvi skirtingos partijos, trejinės giedamos kanono būdu, paeiliui įstojant kiekvienai dainininkei ar dainininkui, o keturinės panašios į dvejines, tik kiekviena dviejų melodijų ir tekstų eilutė pakartojama antros poros atlikėjų. Be vokalinių sutartinių taip pat yra instrumentinės, skambančios skudučiais, ragais, kanklėmis.

Lyg audeklo raštai

Pasak sutartinių tyrinėtojos hab. dr. Daivos Vyčinienės, "šis dviejų savarankiškų melodijų pynimasis labai primena audimo procesą, kurio metu nytys tarsi nardo viena pro kitą: tai iškyla į paviršių, tai vėl pasislepia". Jei pažymėtume sutartines grafiškai – be galo atsikartojantys deriniai tik dar labiau sustiprina audimo įspūdį ir primena tradicinius lietuviškų juostų, audeklų raštus. Neatsitiktinai senieji giedotojai pasiskolino ir audėjų terminus – prasminio teksto melodija vadinama "rinkiniu", ją pradedanti giedoti atlikėja – rinkėja, tuo tarpu priedainis – pritariniu.

D.Vyčinienė pastebi, kad ne tik lietuvių mitologijoje neretai deivės, laumės audžia dainuodamos – taip dainos vedimas prisiliečia prie kosmologinio akto – pasaulio kūrimo ir chaoso sutvarkymo – surinkimo, sudėjimo.

Kaip ir ritualinės metų laikų bei žmogaus gyvenimo etapų dainos, yra žinomos kalendorinių švenčių (Velykų, Užgavėnių, Sekminių ir kt.), darbo (rugiapjūtės, linarūtės ir kt.), vestuvių, šeimos, karo (mirties), istorinės, kitų žanrų sutartinės. Tai, kad jos atliekamos dirbant ar apdainuoja svarbiausius veiklos etapus, liudija ritualinį mūsų protėvių santykį su gyvenimu. Pasak kitos sutartinių tyrinėtojos – dr. Dalios Urbanavičienės, darbas – kaip kūrybinis veiksmas, gausus mitologinių simbolių ir pakylėto dvasingumo , todėl "bet koks darbas prisideda prie pasaulio kūrimo vyksmo."

Sutartinių mįslės

Nemenką mįslę sutartinių tyrinėtojams užmynė ir vien sutartinėms būdingi, tiesioginę prasmę praradę garsažodžiai – sodauto, čiūto, lingo, ladūto, sidijo, tatato ir kiti. Tikėtina, kad seniau šie refrenai kažką reiškė, o kartu sukuria darnius, melodingus garsų ir priebalsių sąskambius, atskleidžiančius ir dainingą lietuvių kalbos grožį.

Dar vienas sutartinių bruožas – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį. Pasak vieno pirmųjų, itin kruopščiai sutartines tyrinėjusio mokslininko Zenono Slaviūno, net trečdalį visų sutartinių sudaro šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės. Kaip pastebi tyrinėtoja D. Urbanavičienė, sutartinių ir jų choreografijos sąsajose "ryškus tiek archajiškasis sluoksnis, turintis ryšių su apiegomis ir jų simbolika", tiek vėlyvesnė ratelių ir porinių šokių mada. Tad sutartinės nėra "vien pirmykštės kūrybos padarinys, sustingęs savo pirmapradžiu pavidalu" – "sutartinėse galima atrasti labai įvairių laikotarpių pėdsakų, o kartu pastebėti jų pačių padarytą didžiulę įtaką visai lietuvių choreografinei kūrybai" ir ne tik jai.

Senasis šventumas

Tuo tarpu sutartinių senumą liudija ne tik paslaptingieji garsažodiai, stabili ir lakoniška jų melodija, glaudus muzikos, teksto ir judesio ryšys, bet ir apdainuojamos temos. Panašiai, kaip ir senosiose ritualinėse dainose (kalėdinėse, rugiapjūtės, vestuvių, raudose), sutartinių žodžiuose nerasime jokių krikščioniškų realijų. Nepaisant to, sutartines seni žmonės vadino giesmėmis – nepaprastomis, sakralią reikšmę turinčiomis dainomis, kurių šventumas pasiekia mus iš tolimiausių amžių. Deja, sutartinių kilmės ir pradžios metas iki šiol lieka neįmenama mįsle tyrinėtojams, kurie tačiau nusipelno ypatingos pagarbos už išsaugotą sutartinių gyvybę ir trapios tradicijos tąsą.

Vos neprarasta tradicija

XIX ir XX amžių sanduroje kaimo tradicijoje sutartinės išnyko, tačiau jų subtilų grožį atrado, perėmė ir atgaivino miesto folkloro ansambliai ir jaunimas, išmokę jas iš dar gyvų giedotojų. Tai unikali tradicijos tąsa, praktiškai peršokusi vieną kartą – dabar jau vyrenio amžiaus žmones, gyvenusius labai specifinėje kultūrinėje aplinkoje – tačiau nenutrūkusi ir nepraradusi gyvybingumo. Priešingai – sutartinės tapo vienu ryškiausių lietuvių kultūrinės tapatybės simbolių, įkvėpė ne vieną šiuolaikinį kompozitorių.

Neįprasta harmonija

Europos muzikos kontekste sutartinės yra tikras paradoksas – joms būdingi kartu skambančių gretimų natų – sekundų – sąskambiai yra laikomi ausiai nemaloniu disonansu. Taip atrodė ir svetimšaliams dar XVI-XVIII a. kronikininkams ir XX a. pradžioje šią tradiciją beužmirštantiems kaimiečiams. Tačiau darniai sutariantiems giedotojams ir įsijautusiam klausytojui toks skambesys sukuria harmoniją. Kaip mini D. Vyčinienė, senosioms giedotojoms sekunda skambėjo kaip baisus gražumas, gulbių tūtavimas, gervių gargėjimas, varpų susidaužimas. Pasak tyrinėtojos, subtili sutartinių muzika "užvaldo rimtimi, santūrumu bei savotiškai kerinčia monotonija". Iš čia ir magiška, sakralinė, meditacinė sutartinių galia. Pasak atlikėjos Veronikos Povilionienės "tokios meditacijos, tokios įtaigos ir tokios auros, kokią turi sutartinė, reikėtų labai paieškoti".

Nesibaigianti kūryba

"Sutartinių struktūrą geriausiai išreiškia rato simbolika: jos yra tartum be pabaigos", - rašo D. Vyčinienė. Be pabaigos ir pats sutartinių gyvavimas, kuriame paradoksaliai susipina archaiškiausias mūsų muzikinės kultūros palikimas ir nuolatinis kūrybinis pradas. Pasak D. Urbanavičienės, sutartinių „kūrybos atlikimui labiausiai buvo būdingas judrumas, bet ne statiškumas“. Kalbėdama apie nuolatinį kūrimo procesą, jos kolegė D. Vyčinienė spėja, jog „galbūt čia iš dalies ir slypi sakralinė sutartinių esmė. Pasaulis pajaučiamas, kontaktuojant su juo, realizuojant šį procesą kūryboje".

Tad festivalyje Mėnuo Juodaragis kviečiame pažinti šį unikalų fenomeną, kurio būtis, etnomuzikologės dr. Aušros Žičkienės žodžiais tariant, "įvairiausiomis formomis tęsiasi į abi puses – praeitį ir ateitį" , "išgirsti ir pajausti, kaip turbūt keliolika, jei ne kelios dešimtys mūsų protėvių kartų jungiasi į galingą balsų ir pobalsių chorą, giedantį, tęsiantį, atnaujinantį tą pačią giesmę ir kalbantį tavo sielai."

Rūta Liogienė




[c] Mėnuo Juodaragis [c] Dangus 2011

.