LAIKAS ATĖJO.

Būkit pasveikinti visi, atvykstantys į pasaulio kraštą, kur Mėnesio Juodaragio liepsnų atšvaitai vilnyse dar mena senųjų genčių palikimą. Dvyliktojo mėnesio vyksmas įsižiebs visai netrukus ir šis skaičius savo derme byloja jog matyt MJR priėjo savo pusiaukelę - vienas dvylikos metų-mėnesių ratų ciklas pasibaigia, tuo pačiu savo didingame lygiadienyje sveikindamas naują pradėjimą. Tad šventė bus didelė ir mes ją švęsime smarkiai ir iki galo, kaip mūsų Protėviams įprasta buvo!

Dar vienas Saulės ratas baigiasi ir užsirita vėl, po Pilnaties pjautuvu žeriantis rasą ir rudenėjančiu spinduliu, jo vaiskiu šypsniu, paliesdamas lininę MJR vėliavą. Jos dvelksmas dingusių aukurų dūmais mus vėl pakviečia kelionei, šiai trumpai akimirkai, kurios įsimena... Dvylika vyksmų, dvylika istorijų - nuo Verbiškių, Sudeikių, Kernavės iki Zarasų - grįžtelint yra ką prisiminti, padūmoti kaip viskas atrodė tuomet ir kaip dabar. Ir atminti tuos, kurių šiame kelyje jau nebėra, kurie iškeliavo prie namų židinio Anapilyje...

Tebūna MJR trenksmas, kuris šaukiasi veiksmo - ir žadina jis mistiniu Žirgo simboliu. Ženklu, įmintu ištryptose samanose, skardinčiu per girių platybes lūžtančiu plienu, raminančiu pilnais duonos laukais, šaukiančiu Griausmavaldžio Perkūno galios! Baltasis plieskiantis raitelis - žaibu tepažadina seną istoriją, po Vyties ženklu žygiuojančią vieningą kariauną, kurios galybe ir pergalėmis šiandienos prozinininkams ir istorikų cecho kalakutams taip sunku patikėti. Ir atbėga pas mus žirgelis iš daug seniau, nei tūkstantis metų.

Jau seniai nežvanga ginklai ir nelekia nukirstos galvos, netrimituoja kariaunos ir kalavijo galia virto tik simboliu. Bet ar tai reiškia, kad neturime už ką kovoti? Šiandiena vis garsiau sako, jog atveriami nauji kultūros klodai ir dažnai vis atkaklesnis baltų istorijos menkinimas kažkur išsiskiria ir nesutampa. Ir dabar ko gero šiai žemei reikalingi kariai ir artojai bibliotekose, leidyklose, internete - ten kur praverčia protas, gebėjimas veikti, prusimas ir aiškus žodis. Žodžiai ir mintys - tai mūsų kulkos, Dvasia ir pažinimas - ginklai, Dainos ir tradicijos - mūsų šarvai, Protėvių palikimas - mūs vėliava. O vaikų vežimėliai - tai mūsų tankai!

... ir paprastumo grožis - mūsų esmė. Savaip baltiškas, įkypų ornamentų, žemės spalvų ir gentinio gamtos garso gaubiamas jis tekeliauja iš širdies širdin, ataidi muzikos tėkmėje ir susitinkančių akyse. Tą dievišką burtą atpažinsime Salos pušynuose ir slėniuose, po ąžuolais ir nostalgiškose pakrantėse. Smagu ir iškilminga šventėje matyti tiek nuostabių, nuoširdžių, artimų sielai muzikos meistrų, kurie trims dienoms ir vakarams apdovanos mus garsų apžavais. O vėl susirinkusi MJR gentis tegul dar ir dar stebina ta nenusakomai jaukia aplinka. Nes MJR festivalis ne mažiau nei garsiomis grupėmis ir žiniuoniais, didžiuojasi savo unikalia publika.

Tad, pirmyn! nagi!... Stok ant akmenėlio, sėskis ant žirgelio!
Iki susitikimo.