1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.) gimė didis baltų dvasios milžinas, žmogus, kurio gyvenimo kelio pasirinkimą nulėmė pagrindinis juo vedantis šūkis – „kelti garbėn lietuviškumą“,- Vilhelmas Storosta, Vydūnas (1868 – 1953). Nenuilstančiai žadindamas tautos dvasią iš sąstingio, išgyvendamas ir skleisdamas dvasingumą, tautiškumą, ryšio su gimtaja žeme svarbumą, Vydūnas ateinančioms kartoms paliko didžiulį įvairiausių pavidalų dvasinį – kūrybinį palikimą. Mąstytojo įžvalgų šaltinio versmė – senoji baltų kultūra ir tikėjimas, iš kur pareina esminė tautos galia, sąmoningumas ir gyvastis. Tai ką skelbė, ką puoselėjo ir vardan ko gyvent kvietė Vydūnas savo ugninio skambesio neprarado ir nūdienos laikais. Tos pačios prigimties griaunančios jėgos, kurios niokojo Prūsijos lietuvius, dabar taip pat kanda ir mūsų genties gyvybės kamieną, temdo jos sąmoningumą. Iliuzijos šydą kiaurai persmelkiantis spindintis Vydūno žvilgsnis regėjo pačią reiškinių ir daiktų esmę, jų priežastis, suvokė kur yra esmingiausi, gyvybiški dalykai. Kaip ir senieji žyniai, Vydūnas pasidalijo suvokimu, įžvalgomis ir išmintim su tautos žmonėm, didinga savo dvasios aidija uždegdamas tautą, primindamas jai skirtas Visatos užduotis, sergėdamas nuo pražuvimo tamsybėse. Ar šiandien mes pajėgūs suprasti Begalybės žinias? Ar pakanka narsos ir ryžto gyventi taip, kaip jos moko? Ar ne per kaitri baltiškų Amžinosios aukurų skaisčiaspindė liepsna, link kurios kelius rodė ir mynė kilnus regėtojas?