s o v i j a u s . m i t a s

Jono Malalos KRONIKA, 1261
Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktasis sakymas

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo vaikų. Mėgino jis nužengti į pragarą. Pro aštuonerius vartus praeiti negalėjo, pro devintuosius savo norą patenkino, vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią. Broliams ant šio supykus, šis išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: Ak ! kirmin ų ir šliužų ėdamas buvau. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten. Rytą paklaustas tasai tarė: Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau.

O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir kurios mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir kurios po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje ir įmeturiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.