:::::::: KERNAVA ::::::::

Užlipus ant kosminių Kernavės piliakalnių ir žvelgiant į nuostabaus grožio Pajautos slėnį, vargu ar įmanoma nepajusti didingos Praeities dvasios ir iš Savasties gelmių besiveržiančios maginės energijos. Ši amžių nesutramdyta Kernavės galia nenustoja liepsnoti, - Istorijos užpustyta sostinė atgimė ir XX amžiuje vėl tapo traukos centru. Archeologai nustėro atkasę didžios kultūros miestą, kasmet mokslininkus stebina vis nauji atradimai.

Čia, Kernavėje, dar giliu sovietmečiu prasidėjo Romuvos judėjimo šventės... Čia iki šiol gyvena keistų ir mįslingų žmonių. Netikėtumai seka vienas po kito. Kernavės apylinkėse istorija, legendos ir magija susiraizgė tokiomis kombinacijomis, jog net praplikusiems mokslo vyrams sunkoka susigaudyti kur baigiasi viena ir prasideda kita... Tikriausiai senųjų didingų Dievų valia, kad MJR užkurs savo apeiginius laužus būtent šiose apylinkėse jau trečiąjį kartą.


::: Istorija ir magija :::

Seniausioji Lietuvos sostinė Kernavė pagrįstai tituluojama Baltų valstybingumo lopšiu. Miestelyje ir apylinkėse yra daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų, tarp jų - didžiausias Lietuvoje gynybinis 5 piliakalnių kompleksas, kurį sudaro Pilies, Lizdeikos, Aukuro, Mindaugo sosto piliakalniai ir kiek atokiau esantis Žvalgakalnis. Šalia piliakalnių, Pajautos slėnyje prie Neries, yra buvęs medinis viduramžių miestas.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 m. Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikose kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269-1282) valda. XIII a. Kernavės tvirtovė ir miestas buvo vienas svarbiausių Lietuvos ekonominių ir politinių centrų. Kartais Kernavė vadinama Lietuvos Troja, kuri iki šiol taip ir nesulaukusi savo Homero.

Žmonės šiose vietose apsigyveno daugiau nei prieš 10.000 metų. Pirmojo tūxtantmečio viduryje prasidėjus pirmiesiems priešų puldinėjimams, Kernavės gyventojai iš Pajautos slėnio kėlėsi gyventi į įtvirtintus piliakalnius. Pastarieji karo tixlams tarnavo iki pat XIV amžiaus. Perkėlus sostinę i Trakus, Kernavė tapo DLK dvaru ir ilgainiui jos politinė reikšmė sunyko. Legendinis miestas prisimintas tik XIX amžiuje romantikų. Kernavė dėl įvairių priežasčių neturėjo gerų sąlygų vystytis ir liko nedideliu, bet labai mielu ir paslaptingu miesteliu, kuriame kiekvienas apsilankymas palieka savitą pėdsaką... Miesto herbas - riteris, stovįs prie sugriuvusio miesto vartų su kardu ir skydu. Apačioje užrašas - "Geriau netexiu gyvybės, kaip laisvės".

Teigiama, jog Kernavė kadaise buvusi ir svarbiausias Lietuvos pagoniško kulto centras. Paslaptingųjų krivių laikus mena senųjų piliakalnių vardai - Aukuro ir Lizdeikos kalnai - bei čia pat buvusio Kriveikiškių vienkiemio pavadinimas. Padavimai sako, jog po krikščionybės įvedimo, kai Jogaila Vilniuje sugriovė centrinę Perkūno šventyklą, Krivių krivaitis Lizdeika pasitraukė į Kernavę ir šiose šventose vietose kurstė tikėjimo ugnį iki paskutiniųjų dienų. Pagoniška šventovė stovėjusi ant Aukuro kalno. Tyrinėtojų manymų, senųjų kulto vietų būta prie Pragarinės ir Spėros ežerų, taip pat gojuose Pajautos slėnyje. Sakralinį Kernavės išskirtinumą pažymi ir tai, jog būtent čia iškart po krikšto buvo pastatyta medinė katalikų bažnyčia - krikščionys nuosekliai laikėsi savo agresyvios taktikos ir pirmiausia bažnyčias statė svarbiausiose prigimtinės religijos vietose.

Sakralinė Kernavės aura aiškiai juntama, todėl suprantama, kad ši vieta garsėja ir gausiais padavimais, glaudžiai susijusiais su istorija. Pasak žymiojo "Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštijos metraščio", senąjį miestą įkūręs kunigaikštis Kernius, legendinio Palemono vaikaitis. Sakmės byloja apie didžius legendinio kunigaikščio žygius prieš kryžeivius, apdainuoja jo dukterį Pajautą. Kiti pasakojimai šnabžda apie gausius požemius, kuriais iš Kernavės esą galima nukakti į Trakus ir Vilnių. Apylinkių kloniais taip pat klajoja legendos apie Pragarinės ežero siaubūną ir Spėros kunigaikštį...


::: XXI :::

1989 m. didingam Kernavės gamtos ir istorijos paminklų komplexui saugoti ir tirti įkurtas Archeologijos ir istorijos rezervatas, užimantis 196 ha plotą. Čia kasmet vyxta galybę žmonių sutraukiantis Gyvosios Archeologijos festivalis. Kernavę garsino ir senas tradicijas menanti Rasų šventė, kuri pastaruoju metu, deja, vis labiau panašėja į masiškai girtas liau-liau-liau Jonines.

Pačioje Kernavėje siūloma aplankyti nuolat augančią Archeologijos ir istorijos muziejaus expoziciją, netoliese įsikūręs ir bene vienintelis Lietuvoje "Armonikos" muziejus. Iki 2003 metų rudens būta Paslapčių muziejaus, dabar teliko užkaltas namas...

Miestelyje rasite dvi parduotuves, telefoną, o atsipūsti ir atsigaivinti pasiūlys "Kerniaus baras", kurio interjerą puošia paties Kernavės įkūrėjo pasirašytas raštas, leidžiantis prekybą pilvo ir gerklės džiaugsmais. Pakratykite piniginę ir galbūt pajusite aptarnaujančių mergalių prielankumą. Nors greičiausiai ne, nes turistų čia netrūksta ištisus metus.

2004 metais Kernavė įtraukta į pasaulinį UNESCO globojamų paveldo objektų sąrašą, tad jau atidunda ir turizmo industrijos legionai iš užjūrių. Šiemet čia įkurtas turizmo informacijos centras. Būtinai aplankykite Kernavę, kol čia dar galite rasti baltišką dvasią, kol jos neišteriojo plėšrioji komercija ir Didžiojo AMB proteguojamas sąvartynas.


::: Ąžuolynai driekiasi link Vilniaus :::

Kernavės apylinkėse gausu įspūdingų piliakalnių, alkakalnių, pilkapių ir mitologinių akmenų, ypač paneriais keliaujant link Vilniaus. Vykdami į Festivalį regioniniame Neries parke galite aplankyti Velniakampio, Bradeliškių, Buivydų, Karmazinų piliakalnius, kurie senovėje sudarė gynybinę Kernavės-Vilniaus sistemą. Viso šiuo metu parko teritorijoje aptikti 7 piliakalniai, 4 senovės gyvenvietės, 15 pilkapynų ar pavienių pilkapių,

Ties Dūkštomis ošia bene didžiausias Lietuvos ąžuolynas. Jame išlikęs ir žymiausias akmuo su keturiais runų ženklais. Vieni šiam akmeniui suteikia mitologinę reikšmę, kiti teigia, jog tai senasis dvaro riboženklis. Žymių akmenų šiose žemėse yra ir daugiau - Trys broliai Gabijoluose, akmuo su žmogaus pėda Mitkiškėse, Velnio sostas Niuronyse, Gaidžio akmuo Neries krante ties Valiukiškiais ir kiti...

Sakoma, kad žymus Karmazinų piliakalnis, esantis ties Dūkštos intaku į Nerį, išties yra alka, Viršupiu vadinama. Senų žmonių pasakojimai mena čia buvus pagonių šventyklą, kurią dviem ratais juosė 18 ąžuolų. Taip pat kalbama apie įvairius vaidenimusis. 1999-aisiais Ramuvų sąjunga čia pasodino Vienybės Tūkstantmečio Ąžuolą. Netoliese stūkso įspūdingi Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai.

Iš Vilniaus neprivažiavę Dūkštų bažnyčios 200 m ir pasukę kairėn nuo kalniuko, už kilometro rasite Karmazinų pilkapyną, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Čia 12 ha plote yra virš 130 pilkapių, kurių skersmuo nuo 6 iki 24 metrų, o aukštis apie 1 m. Karmazinų pilkapyne yra vieninteliai Lietuvoje rankomis supilti 3 pilkapiai, kurie atkurti atlikus archeologinius kasinėjimus. Pasakojama, jog dar prieš II-ąjį Pasaulinį karą tarp pilkapių buvęs senas ąžuolas ir akmeninis Perkūno stabas šalia. Dabar šioje vietoje kasmet suliepsnoja Vėlinių laužai.

Toliau, prie Rastinėnų, miško glūdumoje stūksantis Velniakampio piliakalnis yra mįslinga ir graži vieta, iki šiol atitinkanti savo pavadinimą... Beje, Neries regioniniame parke gyvena 14 iš 15 Lietuvoje žinomų šikšnosparnių rūšių.

Išsamiai apie Neries parką:
http://www.neriesparkas.lt
Daugiau apie Kernavę:
http://www.travel-lithuania.com/kernave/
http://muziejai.mch.mii.lt/Sirvintos/kernaves_archist_muziejus.htm


::: Paskutinis Kernavės raganius :::

Algirdas Alekna - architektas, tyrinėtojas, menininkas, rašytojas ir baltiškosios savasties puoselėtojas, kurio atminčiai MJR 2004 buvo surengtas minėjimas. Kernavės gyventojams jis buvo visiškas keistuolis, kuris bendravo dvasiomis. Maloniai sutiko sudalyvauti Mėnuo Juodaragyje kai tik renginys atsikėlė Kernavėn, bet tuomet jautėsi blogai... 2003 m. rugsėjo 4 d. paskutinysis Kernavės raganius mirė.

Prieš 30 metų jaunas architektas Algirdas Alekna pateko į autokatastrofą ir mėnesį išgulėjo komoje. Sakoma, kad gydytojai jį kone iš atskirų dalių atgal sulipdę. Po šio įvykio jis, liaudiškai sakant, pradėjo "kalbėti su dievais". Jis matavo energetinius Kernavės laukus, nustatinėjo ir braižė metafizines projekcijas, kaupė dvasinius patyrimus, statė piramides ir, joms "neveikiant", jas griovė, rinko nepaprastų galių turinčius daiktus, džiaugėsi radęs Dievo akmenį... Jis lipdė, kūrė, skaitė ir rašė, o galias pažįstantys žmonės traukė pas jį iš visos Lietuvos ir kitų kraštų.

Galbūt tai paskatino Paslapčių muziejaus atsiradimą, kurį A.Alekna įkurdino savo name. Keistą ekspoziciją sudarė daugybė daiktų, iliustracijų ir užrašų, čia daiktus buvo galima liesti. Tačiau toli gražu ne kiekvienas galėjo į Paslapčių muziejų patekti - tam reikėjo paties Raganiaus leidimo ir, matyt, kažko susijusio su likimu. Tai, kad Mėnuo Juodaragis persikėlė prie Kernavės, Algirdą maloniai sudomino. Prieš mirtį, ant savo namo durų jis pakabino MJR plakatą, ant kurio užrašė - "Pradžių pradžia"...

Mįslingasis žiniuonis teigė, kad "Kernavė žino daugiau nei Tibetas. Jos valdovai vieninteliai išsaugojo Atlantidos ženklą. Iš čia galime sužinoti labai daug, nukeliauti labai toli", pridurdamas - "žinoma, jei būsime kantrūs..." Jis pažino ką sako kylantis aukuro dūmas, nušvitęs saulės spindulys ar į namą įskridusios širšės zyzimas. Jis žinojo, kad maginis vietos vardas yra Ker-Nava... Tūkstantmečiai jo tyrimuose ir minties kelionėse buvo nedidelis matas. A.Alekna pastebėjo ir 1995 m. archeologų radinio ypatumą - XIII amžiaus senkapyje trylikoje kapaviečių rasti 13-os moterų skeletai, jos buvo pasipuošusios 27-iais žiedais. Tą vietą Algirdas vadino Raganų kapinėmis.

Raganius kalbėjo nenuspėjamai ir dažnai labai keistai. Bet jo žodžiuose glūdėjo švytinčios prasmės, kurios galbūt paaiškės praėjus reikiamam laikui. Nenuostabu, kad miestelio gyventojai keistuolį laikė bepročiu ir kone nekreipė dėmesio. Raganius dėl to nesijaudino. Norisi tikėti, kad gausūs Algirdo Aleknos minties kūriniai ir tyrinėjimai bus išsaugoti ir kažkuruo būdu paskelbti. Net jei tai kažkam ir atrodys beprotyste...